Sprendimai darniam judumui mieste vystyti

Skaičiai
30% Keleivių pagausėjimas viešajame transporte iki 2030
57% CO2 išmetamųjų dujų sumažėjimas iki 2030
19.9km/h padidėjęs troleibusų vidutinis greitis iki 2030

Vilniaus miestas nutarė žengti darnaus judumo link ir mažinti automobilizaciją, skatinant alternatyvius keliavimo būdus. Kartu su šia idėja koja kojon žengė ir vis plačiau sklindantis tvarus resursų naudojimas bei sveika gyvensena. Jau iš pirmo žvilgsnio buvo akivaizdu, jog dabartinė infrastruktūra bei ilgalaikė strategija nėra pritaikytos veiksmingai siekti šių tikslų. Į mus buvo kreiptasi pačiu laiku: prieš akis laukė intensyvi Vilniaus darnaus judumo plano ruoša, turėsianti apibrėžti ir argumentuoti judėjimo mieste ateitį.

Buvome pasamdyti tam, kad padėtume susitvarkyti su tvyrančia nežinia bei išspręstume darnaus judumo mieste kultūrinio kodo mįslę.

Pirmasis žingsnis, kurį žengėme, buvo nukreiptas į užsakovo turimų duomenų įprasminimą bei atidų pasaulių, kurių kontekste įvyksta kasdienės žmonių kelionės, tyrinėjimą. Po konsultacijų su transporto inovacijų ekspertais įsitikinome, jog mūsų atrasti modeliai glaudžiai rezonuoja su jų išsakytomis idėjomis. Bet jautėme, jog kažko vis dar trūksta.

3 min. kelionės pėsčiomis miesto centre patirtis iš vartotojo perspektyvos

Po kelių pakartotinių eksperimentų aptikome būtent tai, ko ieškojome. Strategija, kurią miestas taip norėjo įvykdyti, turėjo vieną didelį trūkumą, kuris slypėjo pačiame požiūryje į problemą. Didžioji dalis už miesto judumą atsakingų žmonių priiminėjo sprendimus, kurie buvo paremti nusistovėjusia mašinų naudojimosi taisykle (nuoroda į ‘rule of thumb’ - konstanta pavirtusį atsakymą į tam tikrus klausimus).

Vietoje to, jog bandytų išsiaiškinti, ką reiškia atsikraustyti į naują miestą, ar leidęsi tyrinėti kitų kasdienių vilniečių situacijų, kuriose transportas užima itin svarbią vietą, jie iškart pasinėrė į sprendimų priėmimo stadiją, lemsiančią transporto situacijos ateitį. Toks mąstymas pasirodė esantis itin ydingas. Ši, nauja perspektyva leido mums pažvelgti į projekto eigą kitu kampu.

Kadangi mūsų komanda buvo atsakinga už elgesio modelių keitimą, nusprendėme į pagalbą pasitelkti tam tikras „minkštąsias“ priemones, kurios, žinojome, jog bus ne tik naudingos turimame kontekste, bet taip pat ir padės pasiekti kliento taip trokštamą pokytį nusistovėjusios mašinų naudojimo taisyklės atžvilgiu.

Fenomenologiniai panašumai tarp miesto senamiesčio (kairėje) ir naudotų automobilių turgaus (dešinėje)

Taip pat juos papildėme klausimais, kuriuos turėjome galimybę užduoti susitikimų metu nuomonės bei sprendimų formuotojams, bei įžvalgomis, kurias įgijome atliekant šia tema orientuotus pagrindinius pranešimus pasaulinėse konferencijose.

Pasitelkiant miesto gyventojų kasdienį kontekstą, sukūrėme potencialius sprendimus bei prototipus, paremtus sėkmingais kitų šalių pavyzdžiais.

Kodėl lauko restoranų erdvėms atiduodame pėstiesiems skirtas vietas, vietoje greta esančių automobilių parkavimo zonų? Ar mašinos mums rūpi labiau nei žmonės?

Kodėl kiekvieną kartą norėdami praplatinti dviračiams skirtus takus, turime dalyvauti diskusijose apie automobilių erdvę žyminčius kelius? Kiek kvadratinių metrų skiriame automobiliams, parkuojamiems miesto centre, ir kokia to ekvivalenti vertė eurais? Kodėl tik automobilių savininkai gali nuomotis parkingo erdvę? Kodėl to negali daryti žmonės, neturintys automobilio?

Požiūris, kurį pasirinkome, neabejotinai atkreipė visuomenės dėmesį ir sugebėjo pritraukti ekspertų iš kitų disciplinų susidomėjimą. Nepaisant to, svarbiausiu šio projekto pasiekimu laikome mūsų sukeltą diskusiją, kuri buvo nukreipta į pačią darnaus judumo esmę, o problemos paviršių, kuris tik viso labo pridengia vienadienius sprendimus.